Ponas Kilmisteris  dainuoja apie save, savo gyvenimo būdą. Driežo kūnas, ko gero, baikerio odinė apranga. Gyvatė, iššokanti iš šio driežo, ūmus Lemio charakteris. Bet žinant Lemio pomėgį į seksualines aliuzijas tekstuose, neatmetu galimybės, jog tai užuomina į visad pasirengusį romantiškose aplinkybėse jo įnagį.

Save vadina chaliavščiku ar  freeloader‘iu, naudojasi viskuo, kas už dyką. Bet jis nėra nekaltas bernelis, jis ojoi kaip gali įvaryti baimės, šiurpas pereis per nugarą, jis pilnas ekstravagantiškiausių sumanymų kaip pasilinksminti. Toks jo gyvenimo būdas, viskas jam pofig, jokio skirtumo, jis nesiruošia su niekuo taikstytis. Taikstysis su viskuo tik tada, kai jį pakirs pati Mirtis.

Dabar pagalvojau, kad gal čia giltinė. Nors šiaip dėl konfūzijos turbūt dažnesnis vartosenoje žodis yra Blue Oyster Cult'iškas "reaper" (o gal ir ne, aš ne lingvistas, o vartojamus esu girdėjęs abu žodžius tame pačiame kontekste), bet čia gal konfūzija kaip tik pagelbėjo. Įdomu, ką teksto autorius čia užpynė...

Kaip vadinasi šita menine priemone, kai vietoj proceso vykdytojo įvardiji patį procesą: nužudytas ne kažkieno, kas sukelia mirtį, bet užmuštas pačios mirties. Man labai patiko šitas variantas. Šiaip muzikaliai yra daug geresnių Motorhead dainų, bet būtent ta frazė mane užkabino.