Alvydas minėjo puikų Lake'o vokalą, tačiau aš noriu atkreipti dėmesį į daugybę kitų dalykų: į gitaros akcentus, kurie sudėlioti taip, kad dainos jautrumas tik eskaluotųsi, į labai vienakryptį būgnavimą: turiu omenyje, kad tempas ir metras dainos metu išlaikomas toks pat, juk čia baladė, o ne ultramegasprogstamai pompastiškas progresyvistų draskymasis visais 17 instrumentų į skirtingas puses. Bet išgaunamas garsas ir šiek tiek į vieną ar kitą pusę pavarijuojanti mušamųjų garsų seka gimdo labai didelį efektą. Negaliu nepaminėti, kad čia kaip niekada gerą funkciją atlieka antraplanį melotronas, tiek ramioje instrumentinėje dalyje formuodamas antraplanę melodiją, tiek pritarime skambant pagrindinei dainos daliai. Žodžiu, jei visas albumas būtų sudėtas iš 5 tokio galingumo dainų, jis neabejotinai būtų ne tik vienas inovatyviausių, bet ir kokybine prasme vienas geriausių visų laikų progresyviojo roko albumų. Vis tik Epitaph yra didelis perlas albume, iš esmės dėl jos ir yra susiformavusios tokios stipriai pozityvios nuomonės ir šiais laikais apie albumą. Mano nuomonė albumo atžvilgiu ir labai pozityvi, tačiau tik dėl tokių dainų kaip Epitaph ir 21st Century Schizoid Man, bet ne dėl Moonchild, pavyzdžiui. 10 balų.

Grego Leiko balsas nuostabaus tembro, ir jei jis dainuoja liūdną dainą, ji skamba išties liūdnai, o ne tragiškai. Niekad neperspaudžia.

visų laikų symph-/prog-/art-rock.... mano nežymia nuomone