Farewell the temple master's bells
His kiosk and his black worm seed
Courtship solely of his word
With Eden guaranteed.
For now Prince Rupert's tears of glass
Make saffron sabbath eyelids bleed
Scar the sacred tablet of wax
On which the Lizards feed.
Wake your reason's hollow vote
Wear your blizzard season coat
Burn a bridge and burn a boat
Stake a Lizard by the throat.
Go Polonius or kneel
The reapers name their harvest dawn
All your tarnished devil's spoons
Will rust beneath our corn.
Now bears Prince Rupert's garden roam
Across his rain tree shaded lawn
Lizard bones become the clay-
And there a Swan is born
Wake your reasons' hollow vote
Wear your blizzard season coat
Burn a bridge and burn a boat
Stake a Lizard by the throat.
Gone soon Piepowder's moss-weed court
Round which upholstered Lizards sold
Visions to their leaden flock
Of rainbows' ends and gold.
Now tales Prince Rupert's peacock brings
Of walls and trumpets thousand fold
Prophets chained for burning masks
And reels of dream unrolled . . .
B:Bolero - the Peacock's Tale (Instrumental)
C:The Battle of Glass Tears
Night enfolds her cloak of holes
Around the river meadow.
Old moon-light stalks by broken ploughs
Hides spokeless wheels in shadow.
Sentries lean on thorn wood spears
Blow on their hands, stare eastwards.
Burnt with dream and taut with fear
Dawn's misty shawl upon them.
Three hills apart great armies stir
Spit oat and curse as day breaks.
Forming lines of horse and steel
By even yards march forward.
Aš vis dar manau, kad šiame kūrinyje trūksta išbaigtumo. Bolero dalis tikrai galėtų būti ne tokia ilga (panašios pretenzijos kaip ir Moonchild dainai) - ji nebloga, bet per ilga. Galas po visų tų instrumentinių fejerverkų irgi toks keistokas. Bet ši daina turi labai daug pliusų: ji turi išbaigtą visai renesansinę atmosferą, Sinfield'o vaizdingas tekstas, joje iš instrumentinės pusės labai šaunių dalykų yra, ta pati Bolero, visas tas instrumentinis chaosas, kuris deda po The Battle of Glass Tears. Atsižvelgiant į tai, kad savo laiku tai buvo bene pirmasis tikrai progresyvus stambiametražis kūrinys, tai visai stipru. Parašysiu stiprų 9-etą.
Beje, tai vienas pirmųjų progroko epic'ų. Pink Floyd'ų Atom Heart Mother yra instrumentinis, o Echoes jau vėliau. Van der Graaf'ų A Plague... pusmečiu vėliau. Yes savo Close to the Edge irgi išleido pusantrų metų vėliau. Kaip ir Jethro Tull A Passion Play. Taigi, galima pagirti King Crimson už rizikingą pabandymą
Šita patiko net labai. Kažkur penktoj minutėj triuba ar trimitas įveda svajingą melodiją, kurią toliau plėtoja fagotas?, saksofonas, pianinui lengvai džiazuojant, o bosui tyliai neskubiai duzgiant.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
The Battle of Glass Tears dalis yra labai puiki. Tokia rami, tyli, savotišką, šiek tiek niūrią atmosferą sudaranti. Ir po Big Top - gera instrumentinė partija. Šiaip Lizard nėra labai pavykęs King Crimson kūrinys, trūksta išbaigtumo. Bet aš jį mėgstu paklausyti ir jį vertinu.
praeityje ir pasaulis saves ligi galo nesusinaikino. Tik pora Japonijos miestu ir likusi pavojinga pusiausvyra tarp ass & mouth, rytu & vakaru, juodu & raudonu, geru & blogu, blondinu & brunetu, pionieriu & skautu, kairiu & desiniu
Vieno tukstancio devyniu simtu keturiu su puse desimciu musu dievo metu paukscio gegutes devintadieni baigesi chaosas ir nesantaika kai maisesi dangus ir zeme. Bobute ir senelis liko gyvi. Ir to pasekoje as cia esu. Salmai viksrai minos ir skeveldros liko
He sees you when you're sleeping (Big Bro!)
He knows when you're awake (Big Bro!)
He knows if you been bad or good (Tabloidas)
So be good for goodness sake
Oh, you better watch out, you better not cry
Better not pout, I'm tellin' you why
2018 m. gegužės 29 d. 17:43:50
Aš vis dar manau, kad šiame kūrinyje trūksta išbaigtumo. Bolero dalis tikrai galėtų būti ne tokia ilga (panašios pretenzijos kaip ir Moonchild dainai) - ji nebloga, bet per ilga. Galas po visų tų instrumentinių fejerverkų irgi toks keistokas. Bet ši daina turi labai daug pliusų: ji turi išbaigtą visai renesansinę atmosferą, Sinfield'o vaizdingas tekstas, joje iš instrumentinės pusės labai šaunių dalykų yra, ta pati Bolero, visas tas instrumentinis chaosas, kuris deda po The Battle of Glass Tears. Atsižvelgiant į tai, kad savo laiku tai buvo bene pirmasis tikrai progresyvus stambiametražis kūrinys, tai visai stipru. Parašysiu stiprų 9-etą.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2013 m. rugsėjo 12 d. 07:40:17
Beje, tai vienas pirmųjų progroko epic'ų. Pink Floyd'ų Atom Heart Mother yra instrumentinis, o Echoes jau vėliau. Van der Graaf'ų A Plague... pusmečiu vėliau. Yes savo Close to the Edge irgi išleido pusantrų metų vėliau. Kaip ir Jethro Tull A Passion Play. Taigi, galima pagirti King Crimson už rizikingą pabandymą
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2013 m. rugsėjo 12 d. 07:32:48
Antroji dalis: Bolero - the Peacock's Tale. Taip, ji svajinga, tačiau bent jau man nepalieka didelio įspūdžio.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2013 m. rugsėjo 12 d. 07:30:31
Šita patiko net labai. Kažkur penktoj minutėj triuba ar trimitas įveda svajingą melodiją, kurią toliau plėtoja fagotas?, saksofonas, pianinui lengvai džiazuojant, o bosui tyliai neskubiai duzgiant.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2013 m. rugsėjo 12 d. 07:26:58
The Battle of Glass Tears dalis yra labai puiki. Tokia rami, tyli, savotišką, šiek tiek niūrią atmosferą sudaranti. Ir po Big Top - gera instrumentinė partija. Šiaip Lizard nėra labai pavykęs King Crimson kūrinys, trūksta išbaigtumo. Bet aš jį mėgstu paklausyti ir jį vertinu.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas