Dabar taip baisu, nes vėl likai sutraiškytas vilčių,
Dabar taip tamsu, kai laikas tirpsta iš jaunų akių.
Pamiršai kodėl esi, gal todėl daugiau sapnuoti negali?
Trauki merdinčias tiesas, kad tikėjimas užgobs žaizdas.

Leiski man išeit, kad susirinkčiau vėl save pilnai,
Migloj paskęs veidai, žmonių taip bijančių mylėt naujai.
Tapai kažkuo kitu, gleivioj drėgmėj paskendusių rytų,
Šaltyje minčių, laikui varvant pro pirštus.

Laikui varvant,
Sielą ardant,
Laikui varvant,
Gęstu.

Giliam ilgesy tylos, atviros žaizdos, tarp būties ir prarajos,
Vėl identiškos dienos, tokios pačios, tokios nykios.
Gelbėk savo valią gyvent!

Kai paslaptis tavim pravirks, kai tavo balsas naujai užgims,
Kai liūdesys nebekankins ir tavo akys žvaigždėm nušvis.
Kam dar tau praeitis, kodėl laikai tas pilkas duris?
Pamiršk, save išgirsk ir amžinybė pati ištirps.

Tik leiski man išeit, kad susirinkčiau vėl save pilnai,
Migloj paskęs veidai, žmonių taip bijančių mylėt naujai.
Tapai kažkuo kitu, gleivioj drėgmėj paskendusių rytų,
Šaltyje minčių, laikui varvant pro pirštus.