Kai aš išeisiu ten, iš kur, deja, negrįžtama
Ar leisi, Dieve, man, sugrįžt į žemę nors trumpam?
Aš grįšiu būt ugnis, iš saules atkeliavusi
Ir šildyt žemę vis stipri, bet pavėlavusi

Tu žvelgi pro savo langą, bet manęs tu nematai
Dabar sušildyčiau tave, bet skiria mus jau stiklai
Dabar sušildyčiau tave, bet skiria mus stiklai


Kai aš išeisiu ten, iš kur, deja, negrįžtama
Ar leisi, Dieve, man, sugrįžti nepažįstamam?
Aš grisiu lietumi į langą tau vis barbenantis
Lietaus lašai pirmi, tik nieko liest negalintys

Tu žvelgi pro savo langą, bet manęs tu nematai
Dabar nuprausčiau aš tave, bet skiria mus jau stiklai
Dabar nuprausčiau aš tave, bet skiria mus stiklai


Kai aš išeisiu ten, iš kur, deja, negrįžtama
Leisk, Dieve, būti man kažkuo gerai pažįstamu
Aš būsiu tau medžiu, prie tavo lango žaliuojančiu
Galingu, išdidžiu, šakų sparnais plasnojančiu.

Tu žvelgi pro savo langą, bet manęs tu nematai
Šakom apglėbčiau aš tave, bet skiria mus jau stiklai
Šakom apglėbčiau aš tave, bet skiria mus stiklai


Kai aš išeisiu ten, iš kur, deja, nesugrįžtama
Aš būsiu veju tau, vis pas tave sugrįžtančiu
Atlėksiu iš nakties, kaip aš seniai nelaukiamas
Ir stiklas subyrės lyg aidas kalno saukiamas

Tu žvelgi pro savo langą, bet manęs tu nematai
Vėl kaip kadaise mes kartu, netrukdo mums jau stiklai
Vėl kaip kadaise mes kartu, netrukdo mums stiklai