(Trumpas pasakojimas apie išgyvenimą, patirtą 1991-ųjų metų žiemą.)

Krenta sniegas be garso ant šalčio sukaustytų medžių.
Jis krenta, krenta, krenta tarsi baltas kraujas iš juodo dangaus.

Vėjas, aštrus lyg plienas, drasko viską ką randa.
Jis mėto ir daužo į tuštumą kiekvieną gyvybės skeveldrą.

(Mirties šmėkla:)

Ar jauti, kaip sunku kvėpuoti, kai šaltis persmeigia kaulus?
Ar jauti, kaip stingsta kraujas, sugniaužtas hipotermijos glėby?

Mirusios žvaigždės šviesa apšviečia baltą pragarą.
Nieks niekada neišdrįs pasipriešinti bejausmiui lapkričio speigui...