Giliam danguje virš aukščiausių kalnų aš gyvenu.
Ir miestams, ir aikštėms mojuoju aiškiai galingu sparnu.
Jaučiu vėjo jėgą, per lietų ir sniegą blaškausi, negaila sparnu,
Tik širdį suspaudžia, iš didelio aukščio kai upėn žvelgiu.
Ji tokia maža graži, bet vandeny. Mosteliu sparnu ir štai arčiau arti.
Bet vandens banga neleis mums susitikt.
Sakyk, ką gi man dabar daryt?

Pried.: Paukštis pamilo žuvytę, tai bent...
Paukščio sparnai dideli, o ji nuostabi vandeny.
Paukštis pamilo žuvytę, tai bent...
Meilė svaigina ir supa, bet kur gi, kur jie gyvens?

Giliam vandeny, kur tiek daug paslapčių aš gyvenu
taip tyliai be žodžių sapnuoju grožį snieguotu kalnu.
Plaukiu pasroviui ir blaškausi prieš srovę, negaila jėgų,
Tik širdį suspaudžia, prie kranto priplaukus, kai paukštį regiu.
Jis galingas ir stiprus, bet danguje. Noriu pamatyt, blaškaus vandenyje.
Mostelk sparneliu, atskrisk arčiau arti. Sakyk, ką gi tu dabar jauti?

Pried.