Tu – mano laimė nerami, brangi,
Galbūt su vėju nuskridai toli,
Jau visas skausmas rudenio šalnoj,
Palikęs skausmą nelauktoj dainoj.

PRIEDAINIS:
Tačiau jau žiedus nusinešė rūsčios šalnos,
Neišsiskleis, nežydės jau niekas,
Nesisapnuos jau pavasaris gaivus,
Užgeso meilės daina, bet kažkas paliko,
Širdies kertelėj turiu dar viltį,
Kvepia man dar senas liepų medus.

Kur tie takeliai, kur balti takai,
Kur juoko aidas, kur žiedų žiedai,
Vėl bėgčiau bėgčiau pasitikt tavęs,
Pamiršti neviltį – savas kančias.

PRIEDAINIS:
Tačiau jau žiedus nusinešė rūsčios šalnos,
Neišsiskleis, nežydės jau niekas,
Nesisapnuos jau pavasaris gaivus,
Užgeso meilės daina, bet kažkas paliko,
Širdies kertelėj turiu dar viltį,
Kvepia man dar senas liepų medus.