tu man kažką sakai aš negirdžiu
nes tavo balsą atkartoja paukščiai
nes tampa neaprėpiamu žodžiu
vienu metu ir giluma, ir aukštis

įsiklausyk kaip dūzgia aviliai
kaip tyliai šlama lapai ir šešėliai
įženkim į šią vasarą giliai
kaip romūs pasiklydę avinėliai

su almančiu pasauliu vienumoj
šviesioj paunksmėj mudu atsigulkim
barokas ošia medžių gilumoj
mes daug greičiau nei jis pavirsim dulkėm

bet gintaras negrįžta į sakus
ir mums nebus už mūs žodžius atleista
tik vasara apglėbs mus kaip vaikus
nuėjusius toliau nei buvo leista