Begalinis laisvės jausmas
užtvindo dūstančią širdį
Veidas sustingsta su šypsena
jaučiant artėjančią mirtį.
Už Tėvynę išlietas kraujas
garuoja lyg aukuras šventas
Ir mano sužeistas kūnas
greit kris į amžinybės glėbį.
Rit: Akimirką prieš mirtį
Graudus džiaugsmas suvarstė man širdį
Sudie, Tėvyne brangioji,
Dovanoju Tau savo kraują...
Akimirką prieš mirdamas
ramiai žvelgiau į dangų.
Dėkoju tau, likime, jog suteikei progą
Taip garbingai.. išeiti...
Rit: Akimirką prieš mirtį
Graudus džiaugsmas sudaužė man širdį
Sudie, Tėvyne brangioji,
Dovanoju Tau savo kraują...
(tavo yra tik tai, ką pameni ir ką jauti - visa kita gali būti pagrobta bet kada)
Mirtis iškėlusi dalgį smogė tiesiai į širdį.
Naktis užklojo kaulus, o vėjas sustingdė kraują.
Gyvybė iš kūno pabėgo ir paklydo tamsiam danguje.
Žemė glostė kareivių lavonus, žinodama, kad jų dėka išliko laisva...
Greito maisto valgykloj "uzkalnieciai" susitinka bulkute, sasyskyte ir buterbrodukas. Ateina jiems skundziasi surainis, desrainis ir falafelainis, kad ju niekas nenori. Buterbrodukas sako: mes irgi ne madoj. Surainis: - tai kada sugrisim i mada?
Susitinka ziemkentys, jarube ir aruodas.
Pamato veipintoja, startupininka ir omfgoda.
Ei jus naujadarai, dinkit is musu tautosakos, negadinkit musu jotvingavotu baltu saknu. Naujadarai susizvalgo: Mes nerusai, mes is anglisko interneto ir jusu draugai!