Pavojinga interpretuoti tokius pagarsėjusius kūrinius fortepijonu, kai jis skirtas smuikui su orkestru. Šis atvejis kelia dvipusius jausmus - nežinant Masne originalo, viskas o.k., kūrinys jausminga meditacija Veikmano stiliuje, bet bėda ta, kad aš žinau originalą, net mačiau tą operą, todėl metro Riko  lengvas intermezzo skamba kiek perdėtai Šopeniškai, visur kur tik jam patogu kaišioja tas trijoles ir fortšlagus. Tas blaško dėmesį, ir primena restorano aukšto pilotažo taperį. Vertinu 8.