Visos pabaisos gyvena galvoj,
Ir jas išprašyti gali tik tyloj.

Tėti! Tėti – aš bijau.

Aš čia, aš čia, mažute…
Žinau, kartais širdelė būna nerami…
Būsiu šalia, kol tai praeis…

Kai vakaras tyliai ant pečių nusileidžia,
Baimės lyg debesys po kambarį sklendžia.
Širdelėj kažko neramu, nejauku,
Aš čia šalia – apkabinu, pajusk: saugu.

Po lova šešėliai baisias pasakas kuria,
Spintoje vėjas pučia neramią būrį.
Bet tai tiktai mintys, viskas tavo galvoj,
Kurias išprašyti gali tik tyloj.

Šiltai apkabinęs tirpdau tavo baimę,
Ir baimės išnyksta tiesiog savaime.
Ir tavo širdelėj užgimsta ramybė –
Aš tavo uola, aš tavo tvirtybė.

Įkvėpk ir iškvėpk, tada, kai sunku,
Paimsiu ant rankų, kai tau bus tamsu.
Atmink – čia ir dabar visada ramu…

Visos pabaisos gyvena galvoj,
Ir jas išprašyti gali tik tyloj.

Aš būsiu čia, kai tau manęs reikės,
Kai ašaros kaupsis, kai liūdesys palies,
Kai nerimo upės neramiai tekės –
Verk ant mano peties, kol palengvės.

Palaikantis žodis – koks svarbus išties!
Girdi? Ramus plakimas mylinčios širdies.
Man rūpi, kaip tu jauties.