Kodėl tariu "man gera čia"
Juk tai ne tamsios gelmės?
Gal sapnas tai - man gera čia
Gal burtai jūrų velnio?
Pabust iš miego gera čia
Juk taip ilgai miegojau
Kastyti mielas, gera čia
Ar krantas tai, ar rojus?
Įkvėpti vėjo ir žolės
Apakt nuo meilės didelės
Paliesti žemę ir gėles
It mylimojo lūpas
Klausytis paukščių ir lietaus
Ragauti pieno ir medaus
Matyti jūrą iš viršaus
Kur baltos bangos supas
Tu pažvelk į ąžuolo šakas -
Tai santuokos altorius
Neturim rūmų, na ir kas -
Bus pieva mūsų meilės guolis
Širdis stuksena: "gera čia"
Kai vėjas taršo plaukus
Mylėk mane dabar ir čia -
Aš taip seniai to laukiu
Ateik naktie, užpūsk žvakes
Surankiok liūdesio šukes
Aš tavo kūnu ir kvapu
Patamsiuos pasišviesiu
Šalin dainas, šalin žodžius
Šalin drovumo drabužius
Neliko nieko, net dievų, tik
Tu ir aš - mes dviese
Man tai vienas dalykas su dabartiniais emoji, tai kad jie gerokai didesni nei tekstas ir kartais dėl to negražiai atrodo. Nors nauji atrodo per maži, bent iš mano ekrano žiūrint, todėl net nežinau, koks sprendimas būtų geriausias.
Šiaip, at the end of all this, man emoji nėra svarbus reikalas. Jei jų nebūtų, aš nelabai ir pasigesčiau. Galėčiau parašyti dvitaškį ir D didžiąją arba skliaustą ir to užtektų visiems suprasti šiais laikais
Ten kažkokių elaborate emoji, kur ten visokių profesijų žmogeliukai būna ir pan. komplikuotos nesąmonės nenaudoju. Vėliavėlių ir tų turbūt nėra tekę gyvenime panaudoti.
Nu aš emoji prisijaukinau ir kartais komentaruose vartoju, tiesa, aš naudoju dažniausiai visokius generic smile'us ar kažkokius simbolius (kaip būna visokios varnelės, up-arrow, šauktukai facebook'e arba discord'e).