Vėjas atnešė man pasaką
Apie akis tavas, Apie šiltumą rankų,
Nors už lango balta, neatrodo šalta
Kūnas jaučia kvėpuoja sienos
Kai jis apie tave galvoja
Ne filme, ne, tikrovėj mes gyvenam
Kraujas tikras teka venom,
Ir žodžiai juk tikri, jis žino
Juk ji jau netiki tom pasakom,
Su pabaiga laiminga
Kas gali pasakyt ar tai prasminga?
Kai sminga žvilgsnis kažkur į tolį,
Kodėl į tolį?
Kai pagalvoji, toliau ir nesinori
Kiek žodžių, kiek minčių jau paleistų į orą
Kiek valandų ir kiek minučių
Mintims apie tave padovanota
Ir kartais rodos, naktis į dieną virsta
Jis niršta nesuprasdamas,
Kad dar gyvenimas, išties,
ir tos gražios melodijos, ir žodžių nepakanka
Supranta viską jis, supranta ji,
Bet ir toliau gyvena mintimis kartu...
Kiekvieną dieną, kalbėdami su vėju,
Jie pasaką ta pačią seka
O laikas bėga, upėm teka
Atimdami metus negailestingai
Jis rūpestingai perskaito
Jau apdulkėjusius lapus žodžius...
Žodžius,.. kurie skirti...

Atrodo tiek nedaug gyvenimas norėjo,
Skambučio vieno gal dviejų reikėjo
Sėdėjo jis linguodamas senoj kėdėj
Jo akyse kaip ir tada kai buvo jaunas
Žibėjo ašaros galvojant apie ją
Tą naktį tylią jis vėliai klausės vėjo
Dabar jau netikėjo pasakom
Jis pasikliovė tik nakties tyla
Kažkur liepsnoja liepsnos
Taip. Tai jo vidus jau nevilties pagautas
Jis žino, kad tai jau paskutinis raundas
Kovos tarp realybės ir minčių
Kovos jūsų gyvenimų...
Tik cigaretės dūmas, ir kavos puodelis
Seną širdį apramina,
Keldamas pavargusias akis, jis giliai atsidūsta,
Nuotrauka ant sienos primena
Dėl ko šita širdelė vis dar spurda
Užmerkia akis ramiai, aplinkui viskas balta,
Pasaulis kitas jau nebe šalta
Ir ant peties jis jaučia ranką
Kvėpavimą į kaklą karštą
Jau nebegrįšiu...
Tikrai jau nebegrįšiu, į niūrią beprotybę!..
Sušunką, ir miegaui amžinam užminga...