Mano sapnus pavogė tamsa,
Gal tai melas, o gal kvaila tiesa.
Skilo į dvi šukes širdis mana,
Tu atleisk, bet aš nekalta,
Kad svajonės užmaršty,
O tu sugrįžt atgal negali.

Atleisk, aš negaliu tylėt, kad nemoku tavęs jau mylėt,
Atleisk, jei buvo skaudu, bet mylėt tavęs nebegaliu.

Tu nesakei man, kad esu brangi,
Vėlu jau klaidas taisyt.
Mano sapnus pavogė tamsa,
Tu man atleisk, bet aš nekalta,
Kad svajonės užmaršty
O tu sugrįžt atgal nebegali.

Atleisk, aš negaliu tylėt, kad nemoku tavęs jau mylėt,
Atleisk, jei buvo skaudu, bet mylėt tavęs nebegaliu.
(2 k.)

Kartais būna taip skaudu, kai viena tyloj rėkiu: „Atleisk“.
Padaryta daug klaidų ir sugrįžt atgal nebegaliu, atleisk.

Atleisk, aš negaliu tylėt, kad nemoku tavęs jau mylėt,
Atleisk, jei buvo skaudu, bet mylėt tavęs nebegaliu.
(2 k.)