Likai skolingas tiesą, drąsą
Išėjęs sugrįši nepasiekęs dangaus
Išbarstęs akimirkas, viltį, bet
Nutirpus sniegui neliks nieko.
Laikas sukas atgal
Ir dar labiau skauda.
Matau ką turėt galėjau,
Mylėt nemokėjau.
Ar sugrįžt man atgal?
Audra viską griauna.
Bet sukurt mokėjau
Tave išlydėjau

Neturiu aš ko nekęst, tik savęs.
Prašau neteisk manęs.
Atrodo viskas pasakyta,
Gyvenimo klaida kaip užsakyta.
Negaliu, o gal nenoriu
Pamiršti tų vasaros dienų,
Popiečių, vakarų,
Praleistų akimirkų,
Tų ašarų sūrių
Kada pravirkdavom iš laimės
Klausdavome kas nutiko
O mes tylėjome,
Ir ėjome tolyn kur vedė meilė
Atsiprašau ne tau
Tas skausmas ne tau.
Atsiprašau pasiimsiu aš visą tai sau
Esu to vertas
Tokį kelią aš pasirinkau
Noriu atsidurti vėl tavo glėbyje
Vėl įgauti nors menką, bet pasitikėjimą
Vėl kurti svajones, tik ši kartą išsipildančias
Čia, paskutinį kartą.

Laikas sukas atgal,
Ir dar labiau skauda.
Matau ką turėt galėjau,
Mylėt nemokėjau.
Ar sugrįžt man atgal?
Audra viską griauna,
Bet sukurt mokėjau
Tave išlydėjau.

Ir viskas vėl prasideda nuo pradžių
Vėl daužaus petis į petį su likimu.
Atrodo tvirtas kojas padedu ant pagrindo trapaus,
Bet savo rankomis taip ir nepaliečiau dangaus.
Pamažu sekundės virsta į minutes,
Minutės į ilgas valandas,
Akimirkas, kurios dabar jau pamestos.
Išsaugosiu ilgam su ta viltim, kad grįši,
Su ta viltim, kad dėl manęs ir tu kvėpavimą pamirši.
Sukūriau tylą iš noro vien girdėt tik tavo juoką.
Vėl atpratinau rankas bijot
Iš begalinio noro apkabinti tavo trapų kūną.
Su tavim ar be tavęs - aš būsiu tavo.
Prašau palik mane ramybėj,
Netark tų žodžių.
Žinok, aš viską suprantu
Nebelaikau, bet sudvejoju.
Nes niekad netikėjau,
Kad nemylinčią aš kada nors mylėsiu...