Sakai radai savo laimę?
Bet ar išties sakai, radai savo meilę?
Bet ar gali paliest, radai savo kelią? 2x
Bet ar jis kelia prieky šviesą matai, sakai?
Bet ar žalia?

Milijonai nematomų kelių prieš mus nutiestų, norim nenorim visi po vieną iš jų pasirenkam, kaip kas sugeba, vieni paskęsta, kiti liepsnose sudega ir čia tikrai nieko nuostabaus, čia tiktai lašas jūroje gyvenimo žiauraus, bet kad ir kaip sunku, vis tiek į priekį žengiu, nežinodamas ar ateity teks viešėti laimės pily, kurią kiekvienas svajose pastato, gaila ne kiekvienas ją pamato, gal ir mano tokia sušikta dalia su skausmo ašarom srūvančia širdim, po veidmainį pasaulį klajoti, šilumos ieškoti, naktimis, dienomis apie ją galvoti, apie ją svajoti, daryti gabalus apie ją ir repuoti…

Sakai radai savo laimę?
Bet ar išties sakai, radai savo meilę?
Bet ar gali paliest, radai savo kelią? 2x
Bet ar jis kelia prieky šviesą matai, sakai?
Bet ar žalia?

Iš nevilties galima prisigert, prisisiurbt tiek mėšlo, kad varytų vemt, tik vieno jausmo viduje išvemti neina, išsipagiriojus jis vis tiek nepraeina, tuštuma kaip žaizda užgyja tik tada kai radam tai ko ieškota, laimim tai dėl ko kovota, retai būna laimė dovanota, todėl lieju kruvina praikaitą, kad galėčiau kalno viršūnę pasiekti, galbūt ten bus skirta laimę paliesti, juk man reikia tiek nedaug, bet nors imk ir nusišauk kiek galima laukt kada ateis ta diena, kai tvirtai stovėsiu ant kojų, kada išvysiu tą šviesų rytojų, ir nebus virš mano galvos tamsių debesų, nebus jokių parkių supistų…

Sakai radai savo laimę?
Bet ar išties sakai, radai savo meilę?
Bet ar gali paliest, radai savo kelią? 2x
Bet ar jis kelia prieky šviesą matai, sakai?
Bet ar žalia?

Rūkau, minčių tamsoj save ardau, kaip knygą vartau savo liūdesį, dienas kurias žudžiau, nežinau gal jos pačios žudėsi, girdžiu jų kuždesį, atminty sustabdyti momentai, didingi monumentai, smulkmenos, neryškūs fragmentai, jie man primena rudenį, žolės sudegusios kvapą, mintis bėgo atgal tol kol radau pirmą tuščią lapą, į pirmą raidę į pirmą grafą įrašiau nedrąsiai dar nežinodamas, kad tono švino reiks vienai aukso frazei, kad kartais sunkiausia būna įmest iš po kašio, tiktai giliausi randai išmoko paprasto - ačiū, esmė ne metuose ne spalvose ne kalbose ir ne rasėse, daug tiesos atsivėrė man jau kitose ciklo fazėse, miesto žiburiai išmokė, sekti žvaigždes, suvokti suprasti, jos liks šviesti, kai visi žiburiai užges, kiek daug ryžtingų protingų juokingų, o kur jų maršai, minčių tyloj tiek drąsos ir taip slaboka galvoti garsiai, taip galima nuo pasaulio po antklode slėptis, galima pabėgti ir lėkti tol kol nebebus kur bėgti, alkani nori valgyt, alkani sutiks ir ėsti, nes jų pasauly tik kvailiai vaikšto vandeniu pėsti, centrinės aikštės mena tik sakyklas ir kartuves, žudikai senatvėj irgi myli anūkus ir žaidžia dartais, irgi tiki išganymo vartais, jaučia kaip kartais kažkas sumaudžia krūtinėj, gal tai širidis?..

Sakai radai savo laimę?
Bet ar išties sakai, radai savo meilę?
Bet ar gali paliest, radai savo kelią? 2x
Bet ar jis kelia tik į šviesą, matai sakai?
Bet ar žalia?