Šiandien miestas pulsuoja nerimu –
Susirinkom apgint gyvenimą,
Patys sukam istorijos veleną,
Vietoj vėliavų liepsną keliame.

Pildos raštas, tuštėja paraštės,
Šoka kibirkštys tarsi žebenkštys,
Aikštės buria ir gyvus, ir mirusius,
Dainomis mes nuo kulkų ginamės.

Jei per tamsą, speigus ir pūgą
Tu ateit čionai pabūgai –
Tai pažvelk pro virtuvės langą
Miesto aikštėn, nelyg į dangų

MŪSŲ ŠIRDŽIŲ LAUŽAI

Nuogos rankos lyg posmai jungiasi,
Švaistos smakas kardu ir dundesiu,
Laužo liepsnos jau siekia debesis,
Kūnai krenta, bet sielos keliasi.

Nekaltuoju krauju paspringęs jau,
Tįso smakas ant aikštės grindinio,
Viršum miesto ir mūsų sielomis
Kyla saulė it laisvės vėliava.

Jei per tamsą, speigus ir pūgą
Tu ateit čionai pabūgai –
Pažiūrėk, kaip liepsnoja gražiai
Mūs širdžių – mūsų laisvės laužai.

MŪSŲ ŠIRDŽIŲ LAUŽAI

Perimk giesmę lyg deglą, broli,
Perimk giesmę lyg deglą, sese,
Vienas posmas dar, vienas šuolis,
Pagal giesmę tave surasiu,

Ar ugnis žinią neša? Neša.
Ar dangus ją jau girdi? Girdi.
Sausio speigas – prieš karštą širdį,
Ledo kumštis – prieš kraujo lašą.

MŪSŲ ŠIRDŽIŲ LAUŽAI