Jau seniai neliko žodžio „mes",
nes laimėjo melas,
kuris turėjo mus suvienyti,
bet tik labiau vertė vienas kitą niekinti,
leisdamas suprasti ir baltam lape irgi yra paraštės.
Ir visi gražūs vaizdai pradingo, palikę nuoskaudas ir pabertą paraką
ir vistiek vis girdžiu: nu ir kas?
juk griovį per gyvenimą ne kartą sau mes kasam,
o man svarbu, nes neturiu į ką aš atsiremti,
kai likimas šikną spardo,
nors ir vienas būčiau aš dėl šito kaltas,
nors ir nepadės visos mano kalbos,
bet vistiek nesuprantu dviveidžių žmonių,
nors į juos panašių bruožų turiu,
nes kaip kitą gali jie laikyti broliu,
o už nugaros elgtis lyg būtų broku.
Suprantu tiesa visa ta akis drasko,
bet tai kas drasko kartu ir moko.


Kai nėra ką vienyti nėra ir vienybės,
geriau renkamės savo tuštybes.
Keičiame tai, kas turi laiko vertę
į tai, kas niekada nevirs daugiau nei lerva.
Kai nėra ką vienyti nėra ir vienybės,
geriau renkamės savo tuštybes.
Keičiame tai, kas turi laiko vertę
į tai, kas niekada nevirs daugiau nei lerva.


Su laiku išmokstu praradimo nebesigailėti,
nes ir taip ilgai buvau ne savo kaily,
užtenka žalot save mintimis apie tai ko nėra,
nes taip ir likčiau valdoma iliuzijų lėlė.
Tegul kenčia tie, kurie griauna patys tiltus,
taip pat tie, kurie mindo svetimus daržus,
nes per daug ir taip aplinkui padugnių,
kad ir savi iš lėto irgi degintų.
Todėl nors kartą tariu „užteks",
naujus galima su laiku pamatus suregzt,
atrast tai, kas iš pradžių vienybe nekvepia,
bet su laiku, po išgyvenimų, daugiau negu gyvybė sveria.


Jau matau, kaip viską klaidos keičia,
dėl kurių savęs nepeikiam.
Ir padarę draugui matą,
galvojam, bet kada galėsim atsukt atgal ratą.


Kai nėra ką vienyti nėra ir vienybės,
geriau renkamės savo tuštybes.
Keičiame tai, kas turi laiko vertę
į tai, kas niekada nevirs daugiau nei lerva.
Kai nėra ką vienyti nėra ir vienybės,
geriau renkamės savo tuštybes.
Keičiame tai, kas turi laiko vertę
į tai, kas niekada nevirs daugiau nei lerva.

By SpMafia13