Aš netikiu žiema, jinai man peršalta,
Stovai balti, šviesų nušviesti,
Namų languos negęsta šviesos - taip gražu.
Įbridęs pusnyje, vienintelis mieste,
Aš tai matau kaip, kaip niekas kitas
Iki namų man, dar taip toli.

Ir nesibaigianti diena, kuri apgaus,
Ir nesibaigiantis lietus, kuris nupraus tave, tave...
Nuspraus tave... Nuspraus...

Aš netikiu žiema, jinai man peršalta,
Ir taip tylu, girdžiu kaip sniegas tirpsta
Ant mano rankų, juk taip tylu.
Užtat gera širdyje žinoti,
Kad kažkur tu viename iš tų langų
Prie stiklo prigludusi vis lauki.

Ir nesibaigianti diena, kuri apgaus,
Ir nesibaigiantis lietus, kuris nupraus tave...
Ir nesibaigianti diena, kuri apgaus,
Ir nesibaigiantis lietus, kuris nupraus tave, tave...
Nuspraus tave... Nuspraus tave... Nupraus tave...