I brush these shackles off the wind
With a drunken insomniac frown
A never-ending repetition
To melt the frozen sun
And there is no victory
There is no loss
The ones that I love are safe
From the horrors I keep
And there is no victory
There is no loss
No joy but the dawn of peace
My courage is crashing
On the breeze
And dark is the moon
Through the trees
In perfect silence
In hopeless defeat
I'll own my pain
And put down my feet
And there is no victory
There is no loss
The ones that I love are safe
From the horrors I keep
And there is no victory
There is no loss
No joy but the dawn of peace
Suprantu tokį požiūrį... Tačiau tokiais atvejais aš visada sakau bandyti žiūrėti į šviesiąją pusę. Geriau džiaugtis, kad buvo, kad teko pabūti koncertuose (jei teko), o neliūdėti, kad išėjo (ar neužsibūti su mintimi per ilgai, kad išėjo).
O man dabar ir a-ha asocijusis tik su tamsa. Daugiau koncertų nebus. Arba ryšis kam nors panašaus kaip Ozis. Diagnozė ta pati. Tai darosi sunku klausyt savo mylimiausių. O ir šiaip niūrios mintys apnikę
Niekada normaliai taip ir nepanagrinėjau jų muzikos, apart visiems žinomų pasaulinių hitų nelabai ką žinau apie juos, bet music'e jie ganėtnai mėgstami, tai vis nugirstu ir kitas dainas, kurios sufleruoja, kad galbūt jie daugiau nei tik hitai.
Gaila. Man Minor Eart | Major Sky patiko būtent tos, sakykim, niūresnės, dainos. To Let You Win, Little Black Heart, Thought That It Was You, I Won't Forget Her tikrai yra labiau nei titulinė ar Summer Moved On. Gal todėl, kad taip ir nenugrotos.
Nenormaliai laukiu naujo Paradise Lost albumo. Liko 49 dienos pagal Spotify skaičiuoklę. Labai smalsu ar visas bus toks geras, kaip du išleisti singlai.