Kas per žvėris yra šitas daiktas. Kuo toliau, tuo labiau pradedu galvoti, kad Heritage yra pats nerealiausias Opeth albumas. Nepaisant kvailų metaliūgų-buvusių Opeth fanų skaudžių replikų apie tai, koks šitas migdantis visas albumas ir yra bevertis šlamštas, šitas Opeth atsivertimas į keistai skambantį progroką su džiazo elementais skambesyje mano simpatijas grupei sustiprina dvigubai negu būtų tuo atveju, jei Opeth eitų metalistų keliu. 

Kol kas man šis kūrinys toks pat subtilus, kaip ir visi kiti mano mėgstami Heritage gabalai (Haxprocess, Folklore, Famine ir t.t.), gal net dar subtilesnis. Puikus džiaziškas bosas, antraplanė mušamųjų partija, keliais momentais tas įdomus akustinės gitaros skambesys prasprogsta į tikrą progroko instrumentinę fiestą. Klavišiniai įveda mistikos. Daina, apie kurią galima kalbėti ilgai... 10/10.