Valveavaruus ne tik uždaro puikų Värähtelijä albumą. Jis taip pat meta užuomina į tai, koks bus Oranssi Pazuzu skambesys po 4 metų, kai jie išleis kitą studijinį albumą Mestarin Kynsi. Värähtelijä albume klavišinių ir apskritai sintezatorinių manipuliacijų nėra jau tiek daug, tai nėra taip jau labai elektronikos inspiruotas albumas, bet Valveavaruus kompozicijoje į psichodeliškai atmosferinį muzikos pluoštą grupė įsiuva įvairių sintezatoriaus manipuliacijų (įžangoje), bene bažnytiškai skambančių vargonų (vidurinėje sekcijoje) ir riebų sintetinį bosą, greičiausiai boso pedalą trečiajame kūrinio trečdalyje. Nors yra avantiūristiškų vargonų Saturaatio dainoje, griausminga vargonų siena Havuluu kulminacijoje, bet sintezatoriaus manipuliacijos albume gan retos, pasirodo tik protarpiais ir dažniausiai antrame plane. Valveavaruus dainoje šitie bene elektroninę muziką primenantys elementai tampa daug atviresni ir tokia pati filosofija tęsiasi tiek Mestarin kynsi, tiek Muuntautuja albumuose. 

Valveavaruus nėra mano mėgstamiausias kūrinys albume, jo pirma pusė man kartais prailgsta. Bet nuo vidurio tas vargonų skambesys taip mane įsiurbia, o tą riebų bosą tiesiog dievinu. 10 balų su minusu.