---

---

Gimtadienį mininčios V.Iljinaitės daina analipilin išėjusiam mokytojui, auklei ir močiutei. [Nuotr. autorius Mantas Peleckis]

Savo 28-ojo gimtadienio proga operos solistė, pedagogė bei kompozitorė Valerija Iljinaitė dovanoja dainą „Pabūk ten“.

„Gimimas-mirtis-gimimas-mirtis – tarsi amžinas tėkmės ratas, o žmonės niekada nemiršta, kol jie gyvi mūsų žodžiuose ir mintyse. Tad jausdama šviesią melancholiją ir norėdama įprasminti gimtadienį, šią dainą skiriu vienam paskui kitą anapilin iškeliavusiems trims man labai brangiems žmonėms.“

Valerija atvira: dabar ji kitaip žvelgia į savo gimtadienius. Ne kaip į triukšmingą, paviršutinišką šventę.

„Pamenu, kai man sukako šešiolika metų, ėjau raudodama iš mokyklos, nes jaučiausi beviltiškai sena, norėjau, kad man vis dar būtų penkiolika, – šypsojosi kovo 10 dieną gimtadienį mininti V.Iljinaitė. – Dabar gimtadienis man tarsi žymeklis: ką atlikau, padariau ar dovanojau kažko prasmingo?“

Tad prieš trejus metus parašyta daina-lopšinė-malda „Pabūk ten“ – tarsi šviesus atminimas ir dovana trims jai labai brangiems žmonėms: mokytojui-auklei-močiutei.

„Pradžioje anapus iškeliavo mano krikštatėvis muzikoje, vadovas, į sceną ir į pirmąjį džiazo grupės koncertą vedęs džiazo mokytojas Rimantas Bagdonas. Po to – mano auklė Elytė, kuri mus augino kaip močiutė ir galiausiai – Nina, toliau gyvenusi močiutė iš tėvo pusės.“

Daina gimė tragišku, pandemijos laiku, kai daug žmonių išgyveno depresiją, baimę, nežinią. Kai buvo uždaryti oro uostai, o nuo 2017 metų Londone dirbanti ir gyvenanti Valerija negalėjo aplankyti jai brangių artimųjų.

„Tie skaudūs praradimai pagimdė dainą-skolą, nes žadėjau tuos žmones aplankyti ir apkabinti. Bet, kaip dažnai būna, mes tai žadame padaryti po vieno, antro, trečio darbo ir vis atidedame vėlesniam laikui. Todėl, kai atskridau į Lietuvą, pirma vieta, kur mane vežė mama iš oro uosto, buvo kapinės – tų trijų žmonių kapai. Dviejų jų urnos buvo įdėtos į sieną. Pamenu, kaip pradėjo suktis galva – viskas, nieko nėra, tik siena, – prisimindama sukrėtimą atsidūsta V.Iljinaitė. – Bet žmonės gyvi, kai apie juos galvojame, rašome, kalbame. Tad rašydama dainą prisiminiau vaikystės kaimą, kelionę dviračiu iki tilto, tų man brangių žmonių veidus... Daina – šviesi, nuoširdi, tikra. Tokia, kokie mes būname vaikais, kokia aš buvau dar paauglė, eidama į džiazo klubą...“

Magistro studijoms Karališkoje akademijoje bei vasarą debiutiniam rečitaliui garsiajame Niujorko „Carnegie Hall“ besirengianti Valerija dėkinga savo pagalbininkams: dainos vaizdo klipą kūrusiems (filmuota Gilberto ir Salivano dvare) ir režisavusiems Mantui Paleckiui bei Sigitai Rutkauskaitei ir kartu su ja dainą prodiusavusiam Dovydui Lazdiniui.

„Šie žmonės padėjo, kad pagaliau dienos šviesą išvydo šis mano šviesus skaudulys. Ne, jis nėra labai liūdnas. Melancholiškas, nes nesudainavau tos paskutinės dainos močiutei, auklei bei mokytojui ir šviesus, nes prisimenu visus tuos nuostabius žmones, su kuriais norisi būti. O žodžiuose ir mintyse jie vis dar gyvi... – nostalgiškai užsisvajoja Valerija ir savo naujos dainos „Pabūt ten“ žodžiais pradeda keliauti... – ... Pabūt ten, pabūt ten, kur saulė mano yra ir aš ją pažįstu, nuskrist ten, nuskris ten, kur laisvė mano ir aš ją alsuoju...“

---

Dienos dainų siūlymai