ir vėl ateis ta klaiki žiema
ir aš numirsiu su medžiais kartu
nusišypsojęs sustingsiu lede
ir mano šypseną vėjas užpūs


kaip uždegt save
kai aplink žiema
kai aplink veidai
iškirsti lede


tai bus be galo šalta žiema
bet aš nejausiu jos pirštų aštrių
aš nematysiu kaip ges šviesa
aš nežinosiu kad jos neturiu


galbūt tai bus paskutinė žiema
galbūt daugiau niekada neatšils
ir ta ledinė klaiki šypsena
išliks ir jau niekada neištirps