(nevilties riksmas)

Ant plieno akėtos žemės prasideda ataka.
Divizijos susikerta, trykšta neapykanta.
Išnaros kareivių mirksta kraujuose.
Nusirita mirties banga per mūšio lauką.

Rit: Mums duota galimybė tapti vilkais,
Mums skirta atsakomybė apginti Tėvynę,
Mums gresia beprasmybė, jei nesieksim pergalės.
Mums lemta tuštuma po mirties.

Spygliuota viela nusidažė raudonai.
Juodi it smala dūmai užtemdė saulės šviesą.
Vardan to, kas mum beliko ir vardan to, kas šventa
Su šypsena širdyse paspausim mirčiai ranką.

Rit: Mums duota galimybė tapti vilkais,
Mums skirta atsakomybė apginti Tėvynę,
Mums gresia beprasmybė, jei nesieksim pergalės.
Mums lemta amžinybė po mirties.

Nervai pakibę ant plauko.
Įtampa ir nerimas jau temdo mintis.
Kurio iš mūsų gyvybę pakeis mirtis?
Kieno eilė dabar? Kas sekantis?

(..ar tai ne klaiki kasdienybė?)

Sprogimų lietuje dar spėjau pamatyti
Priešų pusėn lekiantį, kardą iškėlusį Vytį.
Suklupęs ir išsekęs darkart suspaudžiau kumštį
ir paskutinį kartą smogiau priešui tiesiai į širdį.

(o kas toliau? Romantiška mirtis ir garbė? Ne. Viską apglėbianti UŽMARŠTIS.)