Juodi paukščiai pakils lyg tamsos angelai,
Tavo sielą išplėš ir dangun nusineš.
Paukščiai pakils, Giltinės pranašai.

Mirties tu šaukei kraujo baloj ir kančioj paskendęs,
Prakeikei visus, kas išdavė valandą šią tave.
Nebetroškai daugiau nei gyvent, nei mylėt, nei kovoti per amžius,
Ir nuleidęs rankas laukei mirties pranašų.

Štai galop pajutai, kad skausmo neliko, skridai lyg paukštis,
O pasaulio vargai liko kažkur ten žemai, lyg sapnas,
Tolumoj pamatei protėvių menių skliautus didingus,
Ir iškart supratai -- juodvarniu pats pavirtai.