Baltais pūkeliais krinta snaigės
Iš viesulingų debesų.
Išskrido paukščiai link dausų.
Tylu, jų meilės giesmės baigės.


Lai krykštauja toli nuo mūs,
Užmiršę darganas ir lietų!
Išskridę paukščiai į namus
Sugrįš pavasarį saulėtą.


Kokia baugi rimtis aplinkui,
Kaip viskas tuščia ir nyku,
Kai negirdėti virš laukų
Sparnuotų mūsų giesmininkų!


Drauguži mielas, būk ramus:
Šaltos žiemos ranka gruoblėta
Išbaidė juos, - bet į namus
Jie grįš pavasarį saulėtą.


O mes, besparniai žemės paukščiai,
Juos pasitinkam akimis
Ir, vėtrą vėl nujausdami,
Grėsmingon šiaurėn žiūrim baugščiai.


Likimas piktas ir nuožmus
Dažnai lyg žaislą žmogų mėto.
Pavydžiu paukščiams: į namus
Jie grįš pavasarį saulėtą.


Jie lėks viršum kalnų ir klonių,
Jie lėks melsvais dangaus keliais
Ir vėl, kaip pernai, nusileis
Ant seno ąžuolo galiūno.


Ir džiugins jaunus ir senus
Giesmė, tiek sykių jau girdėta.
Išskridę paukščiai į namus
Sugrįš pavasarį saulėtą!