Čia nėra melo... mes visą tai matėm savom akim..
Ir tie kas tai išgyveno, niekada nepamirš...

Tokia istorija... kai Baltijos šalys už laisvę kovojo... pasaulis matė mus
Visi susikibę už rankų stovėjo ir laikė vieni kitus...
Traiškomi tankų, daužomi buožėm...
Rankom plikom prieš ginklus aštrius...
Senolių pirštuose rožančiai barškėjo...
Ašarojančios akys klausė, kas bus?
Gal aukščiausias maldom patikėjo ir atidavė vartų raktus...
Vartų į laisvę, kurios taip norėjo ir laukė metų metus...

Kur ta vienybė dabar?
Broliai, kur ta vienybė dabar?
Kur ta vienybė dabar?
Broliai, kur ta vienybė dabar?

Kažkas už lango sukliko, suklupo...
Mes tik tvirčiau apkabinom savus...
Nusisukom, ne mano, neskauda, neliečia, negirdim...
Į ką, po velnių, aš ir tu, mes pavirtom..
Mažos širdys, prigirdytos ėdančios baimės...
Visų tik ne mano, visi, tik ne aš..
Gale galu save ikaline kailyje kaino
Paklydimuose pasiklydom galų gale...
Dar vakar buvom savi..
Vakar, dar buvom žmonėmis, žmonėm...
Be tuštybės liežuvio...
O dabar, kas dabar – žvėrimis dėl skatiko..
Ei, brolau, kas su mumis atsitiko?

Kur ta vienybė dabar?
Broliai, kur ta vienybė dabar?
Kur ta vienybė dabar?
Broliai, kur ta vienybė dabar?

Tūkstančiai rankų viena kitą laikė...
Ašarom akyse nekalto vaiko...
Savu krauju apšlakstyti...
Kilom į viršų...
Ko mes verti, jeigu viską pamiršim.?

Buožę į galvą, į pilvą, į kaklą...
Kulką į kaktą, juk niekas nemato...
Minia nesitraukia, tik žiūri į dangų...
Dar vieną kryžių ant kraujo pastato...

Kur ta vienybė dabar?
Broliai, kur ta vienybė dabar?
Kur ta vienybė dabar?
Broliai, kur ta vienybė dabar?