He crawled on hallowed ground without a map;
He walks on hollow legs, leaving no footprint;
Drifts like a ghost through the quarters of lost desire,
Breathing underwater, still running through the fire.
Four horsemen drive the coach of Holocaust home
And with what sense of history do we view our bright new world,
With the video nasty blasting through the set
Of our next door neighbour? Do we learn to forget?
Do we learn just to forget?
And raw barbarity sleeps, spore in soil?
No-one an innocent, no-one entirely immune.
Still we wait for a saviour, there are no saints as yet.
Just that gilt badge of survival, we learn to forget.
The blindest eye is turned on the beast we clothe,
Drab in the uniform of silent acquiescence.
So I'll raise this toast to Primo, climbing up upon the parapet
With one final word of caution: we must learn not to forget.
We must learn not to forget.
We must learn not to forget.
There's pain in remembrance,
But we must learn not to forget.
Here's a toast to Primo,
Let's learn not to forget.
Here's a toast to Primo,
Forgive but don't forget.
Here's a toast to Primo,
Let's learn not to forget.
One last word of caution
From the very rim of the parapet.
One last word in remembrance...
We must learn not to forget.
Oi, pasikamavau, kol atkasiau apie ką ši daina ir kodėl būtent ji uždaro albumą.
Tai duoklė Primo Leviui, italų žydui chemikui, partizanui, išgyvenusiam holokaustą ir rašytojui, tačiau tai nėra biografinis pasakojimas – veikiau apmąstymas apie atmintį, moralinę atsakomybę ir tą šiurpų lengvumą, su kuriuo visuomenės pamiršta tai, kas niekada neturėtų būti pamiršta. Hammillis pasitelkia Levi kaip simbolinę figūrą – liudininką, kuris užlipa „ant parapeto“ ir, rizikuodamas gyvybe, kloja tiesą. (Faktiškai nuo jo nušoka iš 3-čio aukšto į siaurą tarpą tarp laiptų aikštelių ir užsimuša. Vieni skaito, kad tai buvo savižudybė, kiti - nelaimingas atsitikimas, treti išmąstė, kad mirtis, apėjusi jį Aušvice, vis tik susirado jį po 40 metų.)
Daina užbaigia albumą „The Noise“ kuriame, kaip rašė Einras, šiaip gausu aštrių, energingų roko kūrinių. Hamilis sąmoningai pasirinko pabaigai kažką lėtesnio, sunkesnio ir turinčio aiškų etinį krūvį – „triukšmingas“ albumas baigiasi tyliu įspėjimu.
Įkeliu du labai skirtingus Primo on the Parapeth koncertinius atlikimus. Man labai imponuoja Hamilio ir Stiuarto Gordono duetas.
Po 10 perklausos susikristalizavo kietas 10.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
2026 m. spalio 31 d. 21:04:00
Oi, pasikamavau, kol atkasiau apie ką ši daina ir kodėl būtent ji uždaro albumą.
Tai duoklė Primo Leviui, italų žydui chemikui, partizanui, išgyvenusiam holokaustą ir rašytojui, tačiau tai nėra biografinis pasakojimas – veikiau apmąstymas apie atmintį, moralinę atsakomybę ir tą šiurpų lengvumą, su kuriuo visuomenės pamiršta tai, kas niekada neturėtų būti pamiršta. Hammillis pasitelkia Levi kaip simbolinę figūrą – liudininką, kuris užlipa „ant parapeto“ ir, rizikuodamas gyvybe, kloja tiesą. (Faktiškai nuo jo nušoka iš 3-čio aukšto į siaurą tarpą tarp laiptų aikštelių ir užsimuša. Vieni skaito, kad tai buvo savižudybė, kiti - nelaimingas atsitikimas, treti išmąstė, kad mirtis, apėjusi jį Aušvice, vis tik susirado jį po 40 metų.)
Daina užbaigia albumą „The Noise“ kuriame, kaip rašė Einras, šiaip gausu aštrių, energingų roko kūrinių. Hamilis sąmoningai pasirinko pabaigai kažką lėtesnio, sunkesnio ir turinčio aiškų etinį krūvį – „triukšmingas“ albumas baigiasi tyliu įspėjimu.
Įkeliu du labai skirtingus Primo on the Parapeth koncertinius atlikimus. Man labai imponuoja Hamilio ir Stiuarto Gordono duetas.
Po 10 perklausos susikristalizavo kietas 10.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly