išeinam į kelią
dulkėtą ir sunkų
galbūt mes dar skubam
tą kelią pažint

paliekame namą
nors pilką bet mielą
lydės pro jo langus
mus žvilgsniai vaikų

ilgai aš atminsiu
tą pilkąjį namą
jis bus manyje
iki pat pabaigos

pro jo tamsius langus
kadaise žiūrėjau
į tuos kur išėjo
anksčiau už mane

aš tai atsiminsiu
kas širdį paguodžia
o tai kas negero
išskris su sapnais

tikiu kad kiekvienas
žmogus turi namą
kuris davė pradžią
jo žingsniui pirmam

jis teikia stiprybės
kai lenkiasi keliai
ir stabdo tada
kai skubi pernelyg

širdy savo vietą
surask jam garbingą
tikėk juo ir saugok
lyg patį save

žinoki pamesi
sustos tavo laikas
nurims tavo žingsniai
ir dūžiai širdies

aš tai atsiminsiu
kas širdį paguodžia
o tai kas negera
išskris su sapnais

kai mes su draugais
ėjom saulės pasveikint
džiaugsmingai šypsojais
tu mums įkandin

aš garbinau saulę
ir pilkąjį namą
kurie leido mums lyg
per nauja užgimt

o name pilkasis
mane tu globojai
ir saugojai mažą
nuo vėtrų piktų

ir aš negaliu
nesakyti tau ačiū
nes čia aš išmokau
tikėt savimi