I knew that, but I chose it
You knew that, but you chose it
You chose it after ignoring why
With no time to look back
No eyes to meet, but a smile you made
What color would I use to paint all over
To open your eyes
In a line, trying to kill off the dizziness
In an agony, trying to make the reason
In a line, without averting the eyes, as always
Knowing the reaction
Making an empty attempt to make the reason
"The reason why, well, I can't tell"
And such a smile
"My eyes are just reflecting"
And such a smile
Painful smile…
Kartu jaučiu, kad ne viską turi kitas paliudyti, ką sužinau ar sukuriu. Vertinu, kad man tai svarbu, o kiti, jei dalinsiuosi, reaguos kaip jiems tuo metu gaunasi, tas nesukontroliuojama. Gal ne tiek svorio kitų reakcijos turi, rezultate tuštumos neužpildo
Aš asmeniškai turiu sąsiuvinį tam, išrašau visą srautą, kol paaiškėja apie ką tai buvo. Pats rašymas kaip mąstymo forma tampa, o ir aplinkiniai tuo neveikiami.
žmogus turi savo vidinį kelią bei likimą. kad branda suteikia ramybę – nebereikia ieškoti svetimų klaidų, o geriau leisti sau ir kitiems tiesiog būti savimi.
O jei saliakelio atverstum sia diena 2013m pamatytum kad kalbejai, jog bėgant laikui jauni žmonės keičia maksimalizmą į atsargumą ir pradeda derinti svajones su realiomis galimybėmis. raginai neteisti kitų gyvenimo būdo ir pasirinkimų, nes kiekvienas žmog
Kad palaikytumėt ryšį ir gautumėt grįžtamąjį ryšį reikia įdėti daug pastangų, bandyti įsiklausyti į kitą, pasidalinti savo įspūdžiu, kantriai sulaukti žmogaus atsakymo be papildomo informacijos pliūpsnio.
Skundžiatės, kad music.lt nariai jus ignoruoja, bet atrodo, kad tai jūs mus ignoruojat. Metat didžiausius srautus informacijos, kaip į šiūkšliadėžę. Į tokius kiekius srauto fiziškai neįmanoma atreguoti.