manęs nebėra, nežaiski su manimi slėpynių tu
neklauski, nekeisiu tų pavadinimų
mane užpiso, be vietos, be gimtinės aš jau niekas
dėme tavo spalvotame gyvenime iš pilkos palėtės

mažas išsigimimas užsidengiu nuo saulės nusigręždamas nuo realybės
gimiau tam, kad kankinčiau save, ne tam, kad ieškot teisybės
kas likęs, kam skambini kai kritęs, bėgant metam žmonės tampa vaikais vėl myžant į kelnytes
kaip žmogus susiformuoja, viena diena kainuoja visa tavo tylu kritimą
tu skrendi, bet su tavim rankomis niekas nesukabina
eini tuneliu į puse kitą nuo šviesos, senos juostos diktuodamos likimą

manęs nebėra, nežaiski su manimi slėpynių tu
neklauski, nekeisiu tų pavadinimų
mane užpiso, be vietos, be gimtinės aš jau niekas
dėme tavo spalvotame gyvenime iš pilkos palėtės

neliesk manęs daugiau, neliesk manęs daugiau, neliesk manęs daugiau,
neliesk manęs daugiau, ne liesk manęs daugiau, neliesk manęs daugiau,
aš to norėčiau, viska atiduočiau, kad vėl neturėčiau
išmečiau save suka, nepamirškit dar įpisti vienetuką man
save kalinu, pats save ne tam, kad atgimt, ne kiekvienas man, aš ne kiekvienam
galimai, visa tai tokiam pačiam daugmaž, galimai sugebėsi tu, kai pasiduosiu aš

manęs nebėra, nežaiski su manimi slėpynių tu
neklauski, nekeisiu tų pavadinimų
mane užpiso, be vietos, be gimtinės aš jau niekas
dėme tavo spalvotame gyvenime iš pilkos palėtės