King Crimson nėra orientuoti į tuos pačius, kurie mėgsta, pavyzdžiui, polifoniškosios muzikos persmelktus Yes - tai kita sritis. Žinant tai, kad nuo pat senųjų laikų Fripo stilius buvo kažkur tarp šviežio jazz fusion, eksperimentinio instrumentalo ir progresyviojo roko, tai nekelia jokių asociacijų/panašumų gretinant su meniškuoju artroku, kuris orientuotas į dinamiką, katrame net ir 20 minučių simfonijos neskamba atsibostančiai. 

Red ir Larks Tongues in Aspic buvo labiausiai suprogresyvinti albumai, bet negaliu paneigti jog juose neliko eksperimento. Ryškiausiai turbūt Providence instrumentalas, kur net sveiku protu nelabai suvoki, kas ten per grojimas, kokia to kūrinio koncepcija... Šis instrumentalas, pripažinsiu, gudriai suregztas ir net aš nežinau, ar atbulinė, ar tiesioginė tvarka čia egzistuoja. Ir ne kiekvienam jis prieinamas dėl minėtos monotonijos. Bet tai King Crimson pagrindinis išskirtinumo ženklas: melancholija, konkretus eksperimentas su kūrinio tempu (dinamika) (šiuo atžvilgiu Red tampa tarsi antikrimsonišku kūriniu) ir instrumentu pasireiškiamumu (linkmė į džiazą). Todėl King Crimson, kaip ir Van der Graaf Generator, nereikia traktuoti kaip progresyviojo roko grupės grynai.

Esant giliausioms progresyvizmo apraiškoms, siūlytini kūriniai nebent Starless, Easy Money, Pictures of a City, Lizard, Cirkus, Fallen Angel, 21st Century Schizoid Man. Bet kažko išgryninto King Crimson daugiau neturi. Juos vertėtų vadinti nešvaria grupe, joje persotinta daug įvairaus marazmo, melancholijos, negatyvo... taip, tikrai ne kiekvienam prieinama grupė, kaip man iki šiol dar neprieinami Genesis ir Yes.

Visas kūrinys kiek disonuojančių gitarų monotoniška rifų seka, kaip rožančius - apgrojama frazė, sekantis karoliukas. Per vidurį kryželis - niūrioji dalis, tada vėl "sveika Marija" ir atbuline ar tiesiogine (neįsidėmėjau) eiga grįžtama prie pirminių rifų. Nežinau... furoro nesukelia, šiaip, nuobadoka, kad ir gudriai suregzta.

Kūrinys, kuris mane privedė prie King Crimson diskografijos ir iki šiol jis man daro didžiulį įspūdį. O kas tie King Crimson būtų be tokių stebuklingų Fripp'o partijų? Neveltui įtraukta į 100 geriausių gitarinių kūrinių. Aš taip pat padaryčiau. Labai galingas rifas, klavišai pradžioje ir pabaigoje sukuria melancholišką, bet stiprų momentą, o niūrioji dalis viduryje labai į temą. Red - sėkmingiausias King Crimson albumas, mano nuomone. In the Court buvo labai eksperimentinis, o šioje srityje, aišku, King Crimson yra ryški ikona, tai Red labiau progresyvus, o aš labiau vertinu progresyvumą negu eksperimentą. Todėl kažkaip daugiau užsilieka simpatijų kažkur ties Islands, Larks Tongues in Aspic, arba jau minėto Red, negu In The Court...