Nepastebima išmintim užsimerkia diena,
O šilumą vėjas dar neša šlaitais nuo kalnų...
Ir viską, ko nepajutai, ko nesuspėjai dar pažint
Naktis į savo glėbį vėl mielai priims.

Neištartą žodį, nepaliestą žvilgsnį akių
Ir tą beprotybėj nesurištą kekę minčiių,
Ir gilią atgailą kaltų, kuriems tylėti patogu,
Kuriems pavydas niekad neatriš akių.

Mano meilė, užmik lig rytojaus,
Apsupta mėnesienos spalvų.
Tau žvaigždynai šią naktį sapnuosis
Tarsi pieva laukinių gėlių.

Mus supa ne bangos , ne saulės gelsvi atšvaitai.
Tai mano ramybė vilnydama blaškos tiktai.
Virš nepažįstamų salų į juodą apdarą naktų
Sugrįš kas niekieno, kas liko be namų.