Rudenio vėjas..
Skrenda virš miesto..
Beldžia į langą..
Ir vardo neklausia..
Paliečia veidą...
Ir vėl sugrąžina..
Pamestą mintį..
Bet sapną nutraukia...
Viską nušluoja...
Ir neša į dangų..
Vasaros aidą..
Voratinklį tankų...
Visos dvejonės...
Tarsi ant delno...
Raitelis joja...
Nors žirgas be balno...

Vėjas laukinis...
Suvelia plaukus..
Bet nebepabunda...
Jau miegantis laukas..
Raganos švilpia..
Kviesdamos velnią...
Bet vėjas stipresnis...
Pabaigą skelbia...
Užpučia žvakę...
Atvėręs bedugnę...
Jis taip išmėgina..
Saugančius ugnį...

Vėjas beprotis...
Vėjas beribis...
Liūdesio draugas..
Pilnas gyvybės..
Pilnas dejonių...
Pilnas vienatvės...
Trenkiantis lietų...
Į grindinį gatvės...
Jo veriantis balsas..
Per tuštumą juodą...
Suteikia viską...
Nors nieko neduoda...
Bet tie, kurie mato..
Amžiną šviesą..
Žino tai vėjas...
Sakantis tiesą...