Žmonės sako yra jausmas šventesnis už meilę, kaip ir neteko sužinoti kas tai, bet būtent tai tau jaučiu.
Neieškau mylimų todėl ir neturiu, būk tikinčiu manim kaip kartais aš tavim tikiu
Galiu atleist paleist nustot galvot apie kiekvieną tavo žingsni mintyse vis dar ir dar
Ir dar vaizdus kartot kaip narkotikas paleidi savo nuodą man i kraują
Ir aš, visa tavo, nepasisielos tagikomiškų savižudybių
Tepasi tavo mano ego bėgu kaip laboratorinis eksperimenras ratu, paskui tavo pėdas
Kurias tu mėtai iš viso realybėj, nesuprantu kas tikra, viskas apgaulinga
Tavo žodžiai dabar tik fleshback'as atgal ir nieko daugiau
Lydi ją prožektoriai uždengia saulės šviesą kol esam dviese
Svaigindamiesi vienas nuo kito paleidžiam muziką į dangų

Uždek mano dangų, uždek mano sielą, man su tavim taip gera, man taip miela
Uždek mano dangų, uždek mano sielą, man su tavim taip gera, man taip miela
Uždek mano dangų, uždek mano sielą, man su tavim taip gera, man taip miela

Neduok man jokio šanso, nesuteik vilties, pasaulis pagal muziką agresyvus išties
Tekstais takais, nuhakintais efektais, sintetika, svastikom, sulaužytais defektais,
Formuoju erdves ir rekonstruoju miestus, aš deformuoju mąstymą, aplinkkelius nutiestus,
Aš visko matęs bosas, viską pamiršęs pankas, pilkoj rutinoj tavo saldus antidepresantas...

Apgaubia mano kambarį, kabinetą, pečius, aš mylimas ir mylintis šiandien virtualus ir vėl atradęs kosmosus, sukūręs savo gamą, nebijantis ir tiriantis laisvalaikiu nirvaną...
Jėgos autoritetus, teroro siluetus, piaro piruetus, tiesos apologetus, tikrovės trafaretus, suveržtuose korsetuose kankinasi vaikai pasaulio miestų getuose...
Mes meldžiamės taip tyliai, tačiau dangus mus girdi, atverkit man duris, atverkit savo širdį, atverkit atlaidumą ir mano meilė tau, nes viskas ko aš noriu - beribė meilė tau..