Tūkstantis dienų kaip aš tavęs nemačiau
Todėl šį laišką išprotėjusioj galvoj rašau
Plunksna sukasi ratu paišydama daug raidžių
Būtų įdomu sužinoti kurgi tu.
Kur esi, ką veiki, kam savo meilę dalini
Vaikystė liko jau kažkur toli praeity
Ar dar atsimeni mane, nes aš tavęs nepamiršau
Todėl šį laišką išprotėjusioj galvoj rašau

Naktimis mintimis bėgu iš čia
Kad užmiršt, prisimint tai, ko nėra
Saulėtais takais, spinduliais karštais
Jūra žydra, ašara sūria
Leisk dar kart paliesti lūpas
Leisk dar kart pažvelgti į akis žydras
Nebesuprantu kur žemė išprotėjusi sukas
Tik ne taip ir ne ten, nes nerandu tavęs

Tai tiktai tušti sapnai
Mūsų dienos, mūsų naktys baigės
Bėgs toli, nebegrįš amžinai
Mano meilė tau pasibaigus

Kažkas tave myli, kažkas nekenčia
Kažkas priima koks esi, kažkas pasikeisti verčia
Žmogus laimingas mano supratimu
Ne kai galingas, mano suvokimu, kada dvasiškai turtingas
Mums džiaugsmą dovanoja ne aplinka, o mūsų požiūris į ją
Ši tiesa ne mano išgalvota, garbių žmonių teorijom išvedžiota
Jokio blefo, visagalio laiko sudėliota