7 ilgus metus mes gėrėm žiedlapių midų,
Bridom per kopas baltas ir žiurėjom viens į kitą...
7 ilgus metus mano rūmuose žarstėme auksą
Ir kieme tarp švelnių augalų aš tau būriau meilę saldžiausią...

Pr. Bet tau reikėjo veju ir sirenų klyksmo,
Ir laivų,
Nes likimas tau skyrė pavojų...
Aš tau siūliau meile ir nemirtingumą,
Ir turtus,
Bet tau per mažai, per skurdu...

Daviau aš tau gerti vandens užmaršties
Ir bandžiau ištrinti kelius tavo praeities...
Atlėgo tau namų ilgesys ir vaizdai sunkios patirties,
Bet vis tiek negalėjau išplėšti širdies, praėjusių dienų atminties...

Pr.

Ir todėl aš nežinau, kokia jėga liepė tau palikt mano salą
Tai nemirtingų dievų valia kviečia tave į kelią...
Ir todėl aš stoviu viena tarp smilčių ir žiūriu kaip kyla burės...
Neužteko sulaikyt man tavęs jėgų, tad išplauk – man tu būsi pražuvęs...

Pr.