Čia šitiek daug kaltės ir taip mažai kaltųjų
Čia tapo įprasta neskirti maumedžių nuo tujų
Kovinių dujų nuo deguonies pagalvių
Vieną lakštą geležies dalinti šimtui kalvių

Už žodį neatsakoma, sąžinė - smulkmena
Čia vienus mylima, su kitais gulima
Čia spjaudoma į šulinį, paskui dalinamas vanduo
Šventa tiktai tai, ką galima brangiau parduot

Seime įstatymai vieniems, kitiems - kiti įstatymai
Ruletėje skraidinami likimai tampa statymais
Be cirko, be vaidybos, specifiniai prikolai
Savaip sukandimą gydo anti-stomatologai

Juokiesi paskutinis - vadinasi, iššovei pirmas
Čia liūtus už pasaitėlių laiko eiklios stirnos
Žymėtos širdys, žemėtos rankos, teatrai
Ticharina klasta po skrybėlaitėmis retro

Nitro pusę litro, atneškite kalėms sidro
Skysčiais piktnaudžiauja meteorologai hidro
Tinklinės pėdkelnės, suknia raudona gydo šoku
Atleisk, panele - tu įstabi, bet aš nešoku


Neleisk, kad jųjų tamsa tavo gyvenimą plėšytų
Tai taps ramybės skydu, jiems neįkandamu riešutu
Neleisk, kad tavo tamsa atsuktų tave prieš draugą
Ramiai - jis vis dar tavo nugarą saugo

Neleisk, kad jųjų tamsa tavo gyvenimą plėšytų
Tai taps ramybės skydu, jiems neįkandamu riešutu
Neleisk, kad tavo tamsa tavy paimtų viršų
Nes tie, kas rodant į dangų mato pirštą – kvailiai



Gebam remtis patirtim nepatirtom
Gydykim mielai svetimom kalbom girtom
Vis dar bandom kaktom naujų vartų dažą
Netgi siūloma veltui, imame abordažu

Sako: laža padėt silpnam, krūta jį apipisti
Vietoj būt atrama, ėmėm viens kitu misti
Jokia čia mistika - žmonės irgi žvėrys
Grobis - gėris, lojalūs loja lozungus materijai

Isterija klonuotų korpusinių tavernų
Pardavinėjimui brangiai angelų iš po skverno
Proto darymo klinikos štampuoja cinikus
Aš kartais nebematau savo miesto per pinigus

Išdidžios tupos mimikos, pasitikintys snukiai
Nuslėpti mokesčiai, otkatai, patenkinti lūkesčiai
Mus renkasi taip, lyg vartytų meniu
Čia sakalų nebeliko, užtat priviso genių

Įvarė mūzą į lūzą, išbaidė pegasą
Pritaikyta masėm priot prodiuseriai drąsūs
Vaidina asus, cha, sakosi perima pasus
Ei, aš blokuoju tokius kaip jus, piderastus

Manot širdį man raižo, po kokį mėšlą jūs vaikštot
Šimtą metų aišku - tokius varyt iš aikščių
Maiku tarsi pagaikščiai, šnioju nuo scenų, tribūnų
Klonai ir manekenai - lauk


Pirštui rodant į dangų, kvailiai stebi pirštą
Taip išsižioję nustebę ir miršta
Pirštui rodant į dangų, kvailiai stebi pirštą
Ir miršta
(x2)

Neleisk, kad jųjų tamsa tavo gyvenimą plėšytų
Tai taps ramybės skydu, jiems neįkandamu riešutu
Neleisk, kad tavo tamsa atsuktų tave prieš draugą
Ramiai - jis vis dar tavo nugarą saugo

Neleisk kad jųjų tamsa tavo gyvenimą plėšytų
Tai taps ramybės skydu, jiems neįkandamu riešutu
Neleisk, kad tavo tamsa tavy paimtų viršų
Nes tie, kas rodant, į dangų mato pirštą – kvailiai

Priversiu išgirst mane, sukramtyt ir nuryti
Tu vis kartoji: ką daryti?
(x2)