Pick them off one by one, teeth will gnaw and tear the flesh
Waiting for the weak to drown, before they’re dragged to the depth
Water packs a deadly curse, full of salt and none to drink.
But the human thirst is real, compelled they are to take it down.
Huddle closer, stick together. Facing outward at their foes
Brave like lions, shove them fear
Will they live to meet the dawn?
Cacth the wind, escape them all
Embrace the hell and learn to fall
A sailor’s oath we once did swear
Duty calls, the masters bidding,
I was told to start a war, but for what?
But for what?
Retribution for our deed, that’s what we got
That’s what we got
That’s what we got
That seems our lot
That’s what we got
That seems our lot
You grow within me, deep inside,
You taint the space where thought reside.
You dull my blade, you foul my sail.
You fray my rope, you blow a gale.
I fear the plan that make me whole.
The journey long to reach my goal.
Spare me this and leave me now.
Take this weight, from off my bow.
Soulless eyes of inky black, they will abuse you
Pure intention of the deep, they will confuse you
Sharpest teeth of three of row, they will tear you
They will group and come around and applaud your demise
Struktūros atžvilgiu tai man labiausiai patinkanti kompozicija kol kas iš 2019 metų girdėtų leidinių. Nerealiai išlaikoma intriga, pakaitomis grojant melancholiškasiąs spacy dalis ir sunkius gitaros rifus, kuriuos paryškina gilūs vokaliniai riksmai. Tos "melancholiškos" dalys jos irgi nestovi vietoj, jos progresuoja einant kūriniui, ta dalis po pirmo posmo su orkestriniu skambesiu ir išraiškinga pianino linija bei tolumoje skambančiu balsu yra tiesiog nuostabi. Ir staiga vėl prasprogsta rifas su bene choriniais vokalais. Ir įspūdis vis stiprėja, stiprėja, kol stoja šiurpioji kūrinio dalis, kur lieka tik pianinas ir vokalas, tolumoj girdintis griaustiniui (ar kažkas panašaus). Ir vėl viskas sprogsta, bet dabar gitaromis pjaunama iš visos širdies, jaučiama kulminacija, paskutinis posmas atliekamas išreiškiant balse kažkokią sumišimo nuotaiką. Ir vėl viskas užsidaro. Tokią atmosferą, kurios vinis yra kruopščiai apdirbta dainos struktūra, gali sukurti tik Cosmograf, dėl to aš šį projektą labai vertinu. 10 balų!
Taip, ši kompozicija turiturtingą jausminę gamą, nuo ramios melancholijos iki desperatiško šauksmo su daug tarpinių stotelių. Instrumentinė pusė ne mažiau spalvinga. Man šiurpuliais nueina kai atkarpoje 6:9 balsas glissando nusmunka į grėsmingą beviltišką ir niūrią atmosferą, kuri nutrūksta grynai Opeth‘iška užciklinta fraze. Palyginkit Opeth „All things Will Pass" pradžią su Sharks pabaiga – labai panašu.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Struktūros atžvilgiu tai man labiausiai patinkanti kompozicija kol kas iš 2019 metų girdėtų leidinių. Nerealiai išlaikoma intriga, pakaitomis grojant melancholiškasiąs spacy dalis ir sunkius gitaros rifus, kuriuos paryškina gilūs vokaliniai riksmai. Tos "melancholiškos" dalys jos irgi nestovi vietoj, jos progresuoja einant kūriniui, ta dalis po pirmo posmo su orkestriniu skambesiu ir išraiškinga pianino linija bei tolumoje skambančiu balsu yra tiesiog nuostabi. Ir staiga vėl prasprogsta rifas su bene choriniais vokalais. Ir įspūdis vis stiprėja, stiprėja, kol stoja šiurpioji kūrinio dalis, kur lieka tik pianinas ir vokalas, tolumoj girdintis griaustiniui (ar kažkas panašaus). Ir vėl viskas sprogsta, bet dabar gitaromis pjaunama iš visos širdies, jaučiama kulminacija, paskutinis posmas atliekamas išreiškiant balse kažkokią sumišimo nuotaiką. Ir vėl viskas užsidaro. Tokią atmosferą, kurios vinis yra kruopščiai apdirbta dainos struktūra, gali sukurti tik Cosmograf, dėl to aš šį projektą labai vertinu. 10 balų!
Sistema vis tiek yra pasenusi, ir tie AI agentai negalėtų praeiti, jei nebūtų skylių. Kol sistema nebuvo pasenusi nebuvo tokių problemų. AI patobulėjo tai ne vakar. Na bet vartotojams nesvarbu, kame problema, vartotojams svarbu, kad veiktų.
Oi neišsigalvokit, puola ne dėl PĮ, o todėl, kad priviso pilna visokių AI agentų, kurie jungiantis neprisistato tokais ir ignoriuoja visas robotams skirtas taisykles, kurių normlaūs paieškų sistemų crawleriai iki tol laikėsi
Dabar nieko niekam ir nereikia vilioti. Atnaujinimai yra pakeliui. Dabar reikia tik iškentėti kad ir kas čia bevyktų. Botai turbūt irgi puola dėl senos, pažeidžiamos programinės įrangos ar kodo. Atsinaujinus, manau, ir tikiuosi, nebebus šito daugiau.
2020 m. lapkričio 21 d. 09:52:27
Taip, ši kompozicija turi turtingą jausminę gamą, nuo ramios melancholijos iki desperatiško šauksmo su daug tarpinių stotelių. Instrumentinė pusė ne mažiau spalvinga. Man šiurpuliais nueina kai atkarpoje 6:9 balsas glissando nusmunka į grėsmingą beviltišką ir niūrią atmosferą, kuri nutrūksta grynai Opeth‘iška užciklinta fraze. Palyginkit Opeth „All things Will Pass" pradžią su Sharks pabaiga – labai panašu.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2019 m. liepos 28 d. 17:23:36
Struktūros atžvilgiu tai man labiausiai patinkanti kompozicija kol kas iš 2019 metų girdėtų leidinių. Nerealiai išlaikoma intriga, pakaitomis grojant melancholiškasiąs spacy dalis ir sunkius gitaros rifus, kuriuos paryškina gilūs vokaliniai riksmai. Tos "melancholiškos" dalys jos irgi nestovi vietoj, jos progresuoja einant kūriniui, ta dalis po pirmo posmo su orkestriniu skambesiu ir išraiškinga pianino linija bei tolumoje skambančiu balsu yra tiesiog nuostabi. Ir staiga vėl prasprogsta rifas su bene choriniais vokalais. Ir įspūdis vis stiprėja, stiprėja, kol stoja šiurpioji kūrinio dalis, kur lieka tik pianinas ir vokalas, tolumoj girdintis griaustiniui (ar kažkas panašaus). Ir vėl viskas sprogsta, bet dabar gitaromis pjaunama iš visos širdies, jaučiama kulminacija, paskutinis posmas atliekamas išreiškiant balse kažkokią sumišimo nuotaiką. Ir vėl viskas užsidaro. Tokią atmosferą, kurios vinis yra kruopščiai apdirbta dainos struktūra, gali sukurti tik Cosmograf, dėl to aš šį projektą labai vertinu. 10 balų!
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas