Čia istorija apie kietą bičą
Su juoda tamsa akyse
Ir akmeniu vietoj širdies.

Jis eina į niekur,
Nes iš niekur atėjo.
Nesvarbu kokia vieta, nesvarbu kokie veidai.
Nesvarbu, ar saulė, ar mėnulis patekėjo.
Dar šiandien miega čia – rytoj miegos tenai.

Butelis viskio – spjauti ant visko.
Pinigai saujoj – sieloje stiklai.
Niekas negali jam nors trumpam prilygti
Stosi ant kelio – baigsi blogai.

Jei ryte paklausi, ar ką nors jam skauda
Jis sako: man skauda galvą – širdies man neskauda

Man širdies neskauda...

Ir būna kraujo skonis kartus kaip nikotinas
Blogis pakeliui – pyktis netoli.
Judesiai greiti kaip amfetaminas
Kumščiai sugniaužti, peiliai ištraukti

Ir raudonom gėlėm dangus tuoj prasikals.
Žmogus, kur akyse tamsa, nuo žemės pasikels.
Vienišas, nes niekad jam nieko nereikėjo
Ir išeis į niekur, nes iš niekur atėjo.

Jei rytoj paklausi, ar ką nors jam skauda,
Jisai sako: viską, bet širdies man neskauda.

Man širdies neskauda...

Bet nėra, kas atsilaiko
Prieš tokias kaip ji – nėra ginklų jokių.
Veidas iš ledo, kūnas iš plieno,
Ugnis iš akių… ugnis iš akių...

Ir nepatikėsit – mūs herojus nuraudo:
Nežinau, kas daros – man širdį skauda.

Man širdį skauda...