Dabar aš kaip medis
lietui stoviu vienas,
tarp krentančių lapų nerasdamas vietos.
Tave aš praradęs prarasiu ir norą
išnyksiu kaip dūmas,
pavirsiu į orą.

...Priedainis

Šitas ruduo mane baigia pribaigt,
Šitas ruduo tyliai verkia,
Šitas ruduo jis visai kaip ir tu
Šiąnakt su juo mes jau verkiam kartu.
Tu amžinai mylėt žadėjai,
Tu savo pažado netesėjai,
Tu ašarom veide sėdėjai,
Tu mano širdyje žydėjai.


Žinau ne tik pradžia,
žinau jau ir galą:
beprotis suklupęs ant žemės išbalo.
Tiek meldė,
kentėjo,
kankinos,
tikėjo,
maitinos viltim,
po velniu ji nuėjo.
Ir kuo aš gyvenimui taip nusidėjau?
Net kai šaukiau, manęs nieks negirdėjo.
Miriau kai iš skausmo, visi buvo dėją,
maniau aš tada, kad visi išprotėją.
Kad gautum kažką ir prarast kažką reikia,
ieškot, kad surast tai, kas džiaugsmo tau teikia.
Matau aš aplink tik išdegusį lauką,
o pats vis daraus panašesnis į jauką.
Tu valgai,
tu ryji,
žudai mano laiką.
Gal nori pribaigt?
Gal pajust nori saiką?
Bet krentantys lapai iš naujo prabyla,
pakyla į orą ir virsta į tylą...

...Priedainis

Šitas ruduo mane baigia pribaigt,
Šitas ruduo tyliai verkia,
Šitas ruduo jis visai kaip ir tu
Šiąnakt su juo mes jau verkiam kartu.
Tu amžinai mylėt žadėjai,
Tu savo pažado netesėjai,
Tu ašarom veide sėdėjai,
Tu mano širdyje žydėjai.