Bet gražiausia iš Vilniaus legendų - apie Žygimantą ir Barborą,
apie širdis, kurios pasigenda meilės vaiskios kaip oras.
Gražiausią iš Vilniaus legendų laiko tolių veidai nuskendę,
Saugo tyrą karalių meilę, tokią meilę, kurios pasigedo.

O, Karaliau, klausyk ką tau vėjas sakys,
Ką tau vėjas kuždės. Toks gilus ilgesys!
Bet jei sykį ryžais ir žengei pro vartus,
mūsų jaunas aistras lai sujungia Dangus.
Mes stovėsim ilgai po giliausiu dangum.
Kaip du sodo vaikus lai mus Dievas sujungs.

Pr.
Mes esam panašūs, be galo panašūs.
Mes esam tokie, kurie nieko neprašo.
Mes esam tokie, kurie nieko neprašo,
Todėl mes panašūs, todėl mes ir esam.

Brisk, įsibrisk į gyvenimo upę
(toli kitas krantas, laimingi renkas,
toli kitas krantas, laimingi renkas).

Toli kitas krantas, laimingas ir aukštas
(tenai tau ant rankos nutūpia paukštis,
tenai tau ant rankos nutūpia paukštis).

Plauk ir pasieksi šviesųjį krantą
(plauk ir pasieksi, plauk ir pasieksi.
Plauk ir pasieksi, plauk ir pasieksi).

Kas nemėgina - viską praranda
(kas nemėgina - viską praranda,
kas nemėgina - viską praranda).

Pr.