aš nebelaukiu kol baigsis naktis
vistiek tavo veido nieks neįskaitys
mano širdis kraterių pilna
tiktai tam ji plaka kad sustotų viena
sudega saulė mėnulis sudyla
sušalusiu paviršiumi išeinu į tylą
meilė pasibaigia ir žaizdos užgyja
šita monotonija mane praryja
nieko nebetrokštu gyvenu kaip katinas
šitokiu būdu prie vienatvės pratinuos
mano tuščios mintys atneštos vėjo
ašaras už mane debesys lieja
sukasi žemė lyja lietus
nieks nepasikeis kada manęs nebebus
bet žemė sukasi ir lietūs lyja
šita monotonija mane praryja
nieko nebelaukiu tai nieks ir nepareina
vienas kuriu savo vienintelę dainą
leidžiu vienatvei išdraskyti krūtinę
šita reinkarnacija nebus paskutinė
amžius subręsta ir išdygsta daigas
visada laiku derlių nusipjauna laikas
visata vistiek pina įvykių giją
šita monotonija mane praryja
šita monotonija mane praryja
šita monotonija mane praryja