Tavo kūnas man rašė, kad vakar iš ryto tu veidą palikai pas mane
Kad priedas prie tokio portreto – dvi apšalusios akys delne
Tavo kūnas man rašė, kad pėdas prie lovos sudėliojai bet kokia tvarka
Kad pešiojai tamsoj paukščio sparną per naktį
Ir tik auštant paaiškėjo, kad pešiojai save
Balta, balta – ant kalnų numesta
Nupūdruota guli tekanti tavo oda
Nuoga, nuoga – į ją giliai įsispaudusi, spengia tylą
Tęsia nuogo kūno kvapų rutiną
Šalta, šalta – tavo kūno laiškuos
Po žiemos vėl atėjus žiema
Mūsų dvidešimt sulipusių pirštų jau dengia
Suteptų, nutrintų patalų lavina
Tavo kūnas man rašė, akyse tavo rado jau ištirpusio šalčio sagų –
Jos laikydavo tavo artumą, prisegusios prie žemės paviršiaus krūtų
Tavo kūnas man rašė, kad nerado tiesaus tavo žodžio vonioj - kvepalų
Jau paviršiuje radus aiškus makiažas, bet ir jį palikai ant kitų
Balta, balta – ant kalnų numesta
Nupūdruota guli tekanti tavo oda
Nuoga, nuoga – į ją giliai įsispaudusi, spengia tylą
Tęsia nuogo kūno kvapų rutiną
Šalta, šalta – tavo kūno laiškuos
Po žiemos vėl atėjus žiema
Mūsų dvidešimt sulipusių pirštų jau dengia
Suteptų, nutrintų patalų lavina
Balta, balta – ant kalnų numesta
Papūdruota guli tekanti tavo oda
Nuoga, nuoga – į ją giliai įsispaudusi, spengia tylą
Tęsia nuogo kūno kvapų rutiną
Šalta, šalta – tavo kūno laiškuos
Po žiemos vėl atėjus žiеma
Mūsų dvidešimt sulipusių pirštų jau dengia
Suteptų, nutrintų patalų lavina