Tu, jau sudeginai tiltus tik tu,
Grįžt negali, nes vienai tau sunku.
Žodžiai, tie beverčiai it pinigas senas
Man taip ilgai neatvėrė tiesos,
Taip ilgai neatvėrė tiesos.
Žodžiai, vien žodžiai, liejos jie it iš rago gausybės,
Slėpė, slėpė seklumą tavo jausmų.
Slėpė, bet atėjo lemtinga minutė,
Kai nutilo gaida netikra,
Kai net žodžių visai nebėra.
Jau sudeginai tu, tu, tu
Netgi viltį sugrįžti.
Viskas buvo ne taip, ne taip,
Viskas buvo netikra.
Ir tik vienam krante liko vienatvė,
Jau sudeginti tiltai. Mūs praeitis.
Šaltis jau sukaustė mūs upę bekraštę.
Rodos, dar galėtum per ledą ateit,
Jeigu ne žodžius, o jausmus atsineštum,
Gal mūs metai ir vėl pasipuoštų
Jau tiesos, o ne melo žiedais.
Jau sudeginai tu, tu, tu,
Netgi viltį sugrįžti.
Viskas buvo ne taip, ne taip,
Viskas buvo netikra.
Ir tik vienam krante liko vienatvė,
Jau sudeginti tiltai. Mūs praeitis.
Progrokistai / metalistai istoriškai įkvėpimo sėmėsi iš klasikinės muzikos, kurioje tokio ilgio koncertai ar simfonijos nėra nieko neįprasto. Tai tokie patys daugiaplaniai kūriniai, tik adaptuoti roko arba metalo muzikai.
Absoliučiai nepakartojamas opusas. Vienas geriausių, smagiausiai klausomų ilgų progresyvaus metalo kūrinių. Šitam žanre valandos trukmės dainos nieko nestebina.