Matau tavas akis, o jūroje naktis, gaubia tik mus abu.
Tu ateini krantu lyg šokdama lengvai, bet gi dvelkianti šalčiu.
Nuo tada viliojanti, pievų žiedais skrajojanti, nežemiška tokia,
Kaip man sunku ištarti:

Sudie, manoji meile, niekada nebeateisiu...
Sudie, pirmoji meile, niekada nebeatleisiu... sau..

Juk niekad nebegįš ta vasaros naktis ir miręs jausmas nepabus...
Be žodžių man sunku, o dar sunkiau su jais, lyg juodų minčių aide.
Ir tamsioje bekraštėj nakty vienišas paukštis praskris,
O tu juk taip arti, ryto šviesa nepažadins...

Sudie, manoji meile, niekada nebeateisiu...
Sudie, pirmoji meile, niekada sau neatleisiu...

ateik.. Ateik... ATEIK... ir vėl, meile... Uuuuu....