Per dykrą, užlietą miglų
Po verkančiu dangaus skliautu
Nematomais Vėlių takais
Grįšiu, kaip žadėjau kadais...
Su vėjo pražūtingu dvelksmu
Juodbėriu Velnio eikliu
Sidabro ragan vėlei pučiu
Ir kovą nebaigtą pratęsti kviečiu!
Te mažos liepsnelės širdžių
Vienybėj galybę pajaus
Pakilę nuvilnys tarp miškų...
Virš krašto šventosios Ugnies ir lietaus.
Keliu į dangų, pusėn vakarų,
Dievų nukaltą kalaviją iš žvaigždžių.
Pasrūva runos šaltos krauju,
Ašmenyse išrėžtos kalvio Dausų!
Sukilkit! Pabuskit nuo žodžių tuščių!
Lopšinių, iš lūpų putotų melu!
Išsaugokit tai, kas brangu -
Kuom degė visad širdys karių...

Jau vriasi Vartai Dausų
Pasauly gyvųjų aš likt negaliu...
Bet karo ragas vis gaus!
Ir Mūšio Paskutinio dieną pranašaus!
Tad bus valia tokia Dievų!
Išžengs žvaigždžių tiltu kariauna dausų.
Susitiksim tada, visi, kovos lauke,
Kai melo bokštai skęs liepsnose!