Dabar vienodai sveria žodis ir tyla.
Gyvybe vėl pakvipo mėnesiena.
Šią šviesią naktį miegot ir melstis nevalia,
Tokion naktin tik Dievas lieka vienas.

Aš netikiu tavim, tu dar nesugrįžai.
Gal mano ilgesys sukūrė šitą vaizdą.
Ar moki dar bučiuot, ar dar neužmiršai?
Prieik arčiau negu dievų mums leista...

Nubusk nubusk ir patalus praskleisk,
Mano delnuos švelnumo paukštis spurda.
Paglostyk jį žvilgsniu ir jam prabilti leisk,
Pasaulis šis juk mudviem ir sukurtas.

Čia aš, Jūrate, po visų karų,
Kraujo aimanų, mirties malūnų.
Virš nebūties nutiestu lieptu pareinu
Pamerkt rankas į tyrą tavo kūną.

Nuo mūšio lauko tu kvepi rūgščia žeme,
O nuo plaukų tavų pavojų miglos sklaidos,
Tad apkabink, paliesk, partiesk, bučiuok mane,
Liepsnotom lūpos užgydyk mano žaizdą.

Nubusk nubusk ir patalus praskleisk,
Mano delnuos švelnumo paukštis spurda.
Paglostyk jį žvilgsniu ir jam prabilti leisk,
Pasaulis šis juk mudviem ir sukurtas.

Nubusk nubusk ir patalus praskleisk,
Mano delnuos švelnumo paukštis spurda.
Paglostyk jį žvilgsniu ir jam prabilti leisk,
Pasaulis šis juk mudviem ir sukurtas.